Be kategorijos · Poezija

Ir taip noris užmigt

Ir taip noris užmigt,

ir vėl nepavyksta,

tavo drobė pilna viso to,

ko nebuvo,

ir išaušta sapnai

pasunkėjusiom vėtrungėm,

ir atšliaužia žalčiai

dar neprasidėjusiais,

po senų akmenų

lėtus regėjimus

šokančios moterys

dar pasilieka,

kalasi vandenys

pro gimstančią sakmę

ir prateka pienas

per proskyną laiko

tarp miego ir nemigos,

suaugusio – vaiko,

ir priteka kuparas pilnas

lyg būtų

vėl sutiksėjęs laikrodis,

tavyje krūpteli

šokančios

gervės, bundančios, –

kiek dar kalbos

tau į lūpas parneš

ir padės kaip į lizdą perėtis,

o tada panakčiui išsiris

laukimo išbalintoj drobėj,

išdainuotose drobėse tai,

kas jau nebegali

būt nepapasakota

tavo kūne ir kupare,

kas jau savimi

ima pasakotis,

ir taip noris,

kad vėl taip norėtųsi

ir kad vėl nepavyktų.

 

//2016-08-02, Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s